Gimnazijos vadovė – tiesiai šviesiai apie tai, kas dedasi mokyklose po Rugsėjo 1-osios

Nuaidėjo, nuriedėjo rūke paskendusi Rugsėjo 1-oji. Ar kam nors įdomu, kaip ją sutiko Lietuvos mokyklų mokytojai ir vadovai, kaip šiandien gyvena mokyklų bendruomenės? Tą rytą rūkas, rodės, buvo kaip visada, gal tik tankesnis visomis prasmėmis, nes net saulė nesiveržė jo ardyti ir dalinti šilumos. Kardelių jūrą pakeitė kardelių balos, o vietos prekeiviai, išstatę kibirus su jais pakelėse, net ir pavakarėj vis dar turėjo nemenkų likučių.

Tą rytą vaikų klegesį ir džiugesį pakeitė vaikų ir tėvelių nerimo kupinos akys, o šypsenas uždengė kaukės. Viltis, kad tikėjimas mokytoju ir mokykla, atsiradęs po karantino, išliko ir vis dar kuteno paširdžius. Viskas lyg kaip ir visada, bet jausmas kitas. „Marso Kanjonai, tu taip arti, kelių milijonai, tavo visi…“, – po šventės per radiją dainavo Andrius Mamontovas ir nejučiomis išvedė paralelę su esama situacija mokyklose.

Visą straipsnį skaitykite čia